metalinių vilkų akys skrodžia
tiesėmis nesužeisdamos
dienos strategijos dėstymo
papunkčiui išbraukdamos ramybę
storu žymeklio rėžiu
nesvarbu kokios jis spalvos
pro padidinamąjį stiklą
mažėja raidės iki išnykimo
mane baigia sugerti asfaltas