Truputis

Aš gyvenu šešėliais surakintame miške,
šviesos dalelę mažą širdyje giliai inspaudęs..
Bijodamas jog gali pamatyti kas, kaip ji..
Tarytum gulbės platūs, dideli sparnai -
į priešus gūsingam vėjui išskleisti,
maniškę sielą vienetui nuaustojo dangaus aukštybėn kelia..
Iš savo paslaptingo namo aš beveik neišeinu.

Bet retkarčiais,
nuožmios vienatvės drugio krečiamas..
Imu naktim, be vietos sau lunatikuojant..
Mažai žmogaus posaulėje suprantama kalba..
Iškrypusias mintis lengvai kilnojant,
svarstyti įstabiausius dalykus ašai..
Tuomet, į veidrodinę sieną dieviškojo pažinimo dėlei akį metus..
Nepritieklium nualintoje dirvoje regiu:
Gracingos paranojos skleistis ima..
Nelyg pavasary išties!
Nelyg žiedai gėlių..
uostinėtojas

2010-10-28 12:15:41

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2010-10-28 18:34:45

kai gracingos paranojos skleistis ima-tai baisu. Jos juk taip išsiskleis, kad normaliems jausmams ir vietos neliks.O gyvenimo patirties tikrai nesijaučia, pritariu Nijolenai. Rašykit paprasčiau, be tokių "krūtų" išvedžiojimų.

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2010-10-28 16:58:58

Esama pretenzijos į gyvenimo patirtį, tačiau net sendinama kalbėjimo maniera(inspaudei, ašai) nepaslepia autoriaus norų ir galimybių prasilenkimo. Šalinkitės gracingų paranojų.