saulės nuvyty apžliba dungui
lelijam lungai sužydieja
rudenia laiškus sugrėbis lietus
atadavė ašarų vėjui
sklaidas skaidrumas tava akių
rudais ažerais cyvuliuoja
nuteka upem žadzis cykus
kai meilės išrėkc negalėjau
žydes vė žemčiūgai pa lungu manu
i bus da pavasarių šimtas
visas dungus žvaigždiem sutviskies
suspindies nuo ašarų smilgas
iš laimės pražilsiu jaunu lietum
tavys mylėc neišmakis
suscingis palungiej meilės lašu
išcirpdis ladų un vėja
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-07-05 23:37:27
nu gražu )
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-10-30 21:42:18
taip seniai beskaičiau apie meilę...
Anonimas
Sukurta: 2010-10-28 08:39:58
na taip mielai nuskambėjo ir dar ta tarmė, ji tikrai sustiprina jausmų susiliejimą su gamtos reiškiniais... Man labai patiko :)
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2010-10-27 17:59:08
Gamtos ir tarmės dermė...
labai jauku
Anonimas
Sukurta: 2010-10-27 15:39:57
Taip, mylėti reikia mokėti. Ko gero pats didžiausias uždavinys gyvenime – išmokti mylėti...
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2010-10-27 11:21:18
Viskas gražiai nuskambėjo. Ir cieksiškai viską supratau. Tik kodėl iš laimės pražilsiu jaunu lietum
tavys mylėc neišmakis --- kur ta laimė, jei mylėt neišmokta? Gal ko nesupratau:)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-10-27 11:15:09
...žodžiai kaip nuostabi melodija...labai...
Anonimas
Sukurta: 2010-10-27 09:25:12
kas tas ladų, ladu ladu, ladutes tirps pinguinas vėjyje, kaip laidas tas ledas tikriausia :)
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-10-27 08:40:00
Malonu, kad tarmė vis labiau įsilieja poetonian tekstan. Jaučiasi, kad poetinis kalbėjimas gimta tarme tampa visai natūralus.