Į rudenio vaiskias spalvas
įsiskverbė nykus pilkumas,
ir įkapes laukams lengvas
vorai jau ištiesė ant smilgų.
Virš pievų išsidraikęs rūkas
pakibo ašara gailia.
Atrodo – nieko nebėra,
tik ilgas, amžinas laukimas,
įprasmintas gyvybės paslapties,
didžiausio slėpinio – prisikėlimo.
Kapsė
2010-10-26 14:57:33
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-10-27 10:08:00
Jei būsime nekantrūs, nepakantūs, brandos niekuomet nepasieksime. Dėkoju už protingus pamąstymus.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-26 18:55:14
Branda būna tuomet, kai visa tai imi suprasti ir perprasti. Čia tai pavyko.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-26 18:08:49
Tikrai gražiai, tvarkingai parašytas tekstas. Bet kiek jau kartų taip kalbėta?..
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-10-26 17:28:07
"tik ilgas, amžinas laukimas," – Gyvename tuo laukimu...Puikus kūrinys :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-10-26 16:12:04
Susemta kaip į saują visa esmė.Su minimaliais vaizdiniais pasiektas filosofinis efektas.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-26 15:50:16
Prasmingos eilės. Taip, greit Vėlinės...ir ŠV.Kalėdos. Laikas skubus. Patiko.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2010-10-26 15:19:57
Gyvenam ir laukiam, laukiam, kol gyvenam...