Išvyniojau tave iš kokono paleidus į tankiąją pievą -
Ant ištisusių smilgų viršūnių užrašiusi džiaugsmo žodžius,
Kad pakalbintum upę ir žiogą, ar rudeniu žydintį klevą,
Kad laiminga plasnotum, palikusi žemėj vargus,
Bet  žiedadulkių skonis tetapo surūgusiu rojum,
Nes  vaikystės kokonas kvepėjo šilčiausiais  namais –
Netgi smilgų kalba tarsi  liūdesio šydu užklojo,
Kai pavargus grįžai  pailsėti po mūsų langais.
Aš bandau tapt gaubtu ir užkloti nematomą erdvę,
Uždaryt į kokoną, kuriam lingavau lopšines,
Bet plaštakė ten tilptų tiktai be sparnų ar begalvė –
Mano pieva išnyktų,  jei ten nebeliktų tavęs.