Iš kokono
Išvyniojau tave iš kokono paleidus į tankiąją pievą -
Ant ištisusių smilgų viršūnių užrašiusi džiaugsmo žodžius,
Kad pakalbintum upę ir žiogą, ar rudeniu žydintį klevą,
Kad laiminga plasnotum, palikusi žemėj vargus,
Bet žiedadulkių skonis tetapo surūgusiu rojum,
Nes vaikystės kokonas kvepėjo šilčiausiais namais –
Netgi smilgų kalba tarsi liūdesio šydu užklojo,
Kai pavargus grįžai pailsėti po mūsų langais.
Aš bandau tapt gaubtu ir užkloti nematomą erdvę,
Uždaryt į kokoną, kuriam lingavau lopšines,
Bet plaštakė ten tilptų tiktai be sparnų ar begalvė –
Mano pieva išnyktų, jei ten nebeliktų tavęs.