Išskalavau savo mintis sraunioje laiko tėkmėje ir patiesiau, kaip drobeles,
margoje gyvenimo pievoje, kad išbaltų.
Pro šalį švilpavo vėjas - jaunas, paikas, nesusitupėjęs...
Minčių skaityti taip ir neišmokęs, išplaikstė jas, išmėtė, išnėšiojo
ir pasikėlęs tolyn nuplasnojo.
Nesuradau, nesurinkau, nesudėliojau...
Širdy švilpauja vėjai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-25 18:17:38
Na, taip, čia ir esmė - vėjas nesusitupėjęs, pamatė ištiestas drobeles, o dar baltas... Bet, kaip jūs leidote tam vėjui taip įsisiūbuoti. Ar, kad jis jaunas buvo? Jaučiu, kad šiltas pietys ;)
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-10-25 18:06:05
Och tas vėjas – niekadėjas :) Išblaškė išmėtė minteles :) Ir kaip gi dabar jas besurinkti? Patiko.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-10-25 13:38:30
tai jau tikrai...tie bastūnai neįskaitė grožio :)....priminė vaiskią kaimo drobulę :)...ačiū...
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-10-25 10:56:08
Akivaizdūs bastūno padariniai. O aš ,,Širdy švilpauja vėjai..." visiškai atsisakyčiau, nes pabaiga ir be jo gana aiški, įtikinama.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-25 10:55:38
Vėjai? Gal ir nebloga, kad vėjai švilpauja :)
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-10-25 10:21:06
vasarinės mintys, bet pabaigos norėtus kažkokios netikėtos, nes vėją jau minit. Pvz:
nespėjau susirinkti, sudėlioti...
Užėjo lietus...
ir panašiai :)