***

Išskalavau savo mintis sraunioje laiko tėkmėje ir patiesiau, kaip drobeles,
margoje gyvenimo pievoje, kad išbaltų.

Pro šalį švilpavo vėjas - jaunas, paikas, nesusitupėjęs...
Minčių skaityti taip ir neišmokęs, išplaikstė jas, išmėtė, išnėšiojo
ir pasikėlęs tolyn nuplasnojo.

Nesuradau, nesurinkau, nesudėliojau...



Širdy švilpauja vėjai...
atkaklioji

2010-10-25 10:13:40

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-10-25 18:17:38

Na, taip, čia ir esmė - vėjas nesusitupėjęs, pamatė ištiestas drobeles, o dar baltas... Bet, kaip jūs leidote tam vėjui taip įsisiūbuoti. Ar, kad jis jaunas buvo? Jaučiu, kad šiltas pietys ;)

Vartotojas (-a): Meškienė

Sukurta: 2010-10-25 18:06:05

Och tas vėjas – niekadėjas :) Išblaškė išmėtė minteles :) Ir kaip gi dabar jas besurinkti? Patiko.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-10-25 13:38:30

tai jau tikrai...tie bastūnai neįskaitė grožio :)....priminė vaiskią kaimo drobulę :)...ačiū...

Vartotojas (-a): Kapsė

Sukurta: 2010-10-25 10:56:08

Akivaizdūs bastūno padariniai. O aš ,,Širdy švilpauja vėjai..." visiškai atsisakyčiau, nes pabaiga ir be jo gana aiški, įtikinama.

Anonimas

Sukurta: 2010-10-25 10:55:38

Vėjai? Gal ir nebloga, kad vėjai švilpauja :)

Vartotojas (-a): Medis

Sukurta: 2010-10-25 10:21:06

vasarinės mintys, bet pabaigos norėtus kažkokios netikėtos, nes vėją jau minit. Pvz:
nespėjau susirinkti, sudėlioti...
Užėjo lietus...

ir panašiai :)