Kalnas neplautų arbatos puodelių kriauklėje.
Ir begalės išgertos arbatos.
Kai imi lėkštes ir vanduo degindamas bėga rankomis.
O už lango tyliai šąla.
Apdulkėję elektros lemputės.
Dūzgia vakarais.
O aš tyliai atsimerkiu ir užsidengiu veidą rankomis.
Tūkstantasis arbatos puodelis.
Nedužo.
Nubusti ryte ir neberasti.
Rudens.
Ir trupučio savęs.
Man į plaukus leidžiasi saulė.
Dažniausiai lengvai nusvilindama blakstienas.
Nenoriu žinoti.
Nenoriu nebūti.
Raudonskruosčiai obuoliai ir rudeninis žvilgsnis.
Klampios akys.
Ir tvinkčiojančios rankos.
Nelieka.
Akinanti blykstė.
Įsispraudusi raukšlė.
Kaktoje.
Tyliai lašant nuo stogų.
Su tavimi.
Gerti arbatą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-10-24 23:41:28
Man patiko šie etiudai, skanu gerti arbatą, ypač dviese..... :)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-10-24 23:13:18
Minčių šokinėjimas šen bei ten. Pasigendu užbaigtumo. Kaip prozos kūrinys labai originalus. Net trumpi sakiniai nesumaišė. Pritrūko tik nuoseklumo ir pabaigos. Kaip ir minėjau.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-24 22:47:16
Lyg iš atskirų scenų sulipdytas. Nesakau, kad tai negerai, tiesiog toks neįprastas.
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-10-24 22:46:03
Šaunūs minčių etiudai.
Vartotojas (-a): Kliedesėlis
Sukurta: 2010-10-24 22:04:24
Prozaikai, sakiniai šoklūs kaip mintys. Tokie dalykai nei geri, nei blogi, tiesiog - ištinka.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-10-24 22:00:43
Primena prancūziją :) ir vieną siurrealistinį romaną :)
tik pavadinimo šiuo momentu nepamenu :)
grakštu ir žavinga :)