Tyliai prie žemės vakaras priglunda.
Skaudžioj tamsoj vos girdisi varpai.
Jų skambesy, išėję amžinai,
o jausmuose gyvų, nubunda.
Tylėdami jie klausosi maldos.
Ir tiesia ranką ašaras nušluostyt,
priglausti, apkabint, paglostyt.
Ošimas medžių jų jausmus išduos...
Žvakelės virpa vėjo dvelkime.
Šalta naktis kalnelį apkabino.
Sudie, brangieji. Grįžkit nors sapne.
Atsakymą tik jie vieni težino...
2010.10.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-10-28 19:04:15
Labai jautriai ir šiltai
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-10-27 00:18:27
jautriai, širdingai labai...priglausiu
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-24 22:57:26
Jautrus ir dvelkiantis pagarba tiems ,kurių nėra šalia. Šaukia ilgesį ir jaudina.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-24 22:06:37
Lyrinis darbas, ten ir perkeliu.
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2010-10-24 21:27:51
Ką darysi, kad taip Dievas sutvarkė...
Ir įdavė atmintį, gailestį, ilgesį, sielos skausmą...
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2010-10-24 20:32:18
iš širdies...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-24 18:57:13
Paslaptingai, kaip ir pridera tokiam eilėraščiui.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-10-24 16:57:10
Taip,suvirpino.
Vėlių dvelksmas...
Anonimas
Sukurta: 2010-10-24 15:57:40
Graudulingai puikios eilės. Ačiū, į mėgstamiausius. Suvirpino...
Vartotojas (-a): O dabar
Sukurta: 2010-10-24 13:14:46
Mielas, bet ne visai išbaigtas. Kukliai manau :)