Tyliai prie žemės vakaras priglunda.
Skaudžioj tamsoj vos girdisi varpai.
Jų skambesy, išėję amžinai,
o jausmuose gyvų, nubunda.

Tylėdami jie klausosi maldos.
Ir tiesia ranką ašaras nušluostyt,
priglausti, apkabint, paglostyt.
Ošimas medžių jų jausmus išduos...

Žvakelės virpa vėjo dvelkime.
Šalta naktis kalnelį apkabino.
Sudie, brangieji. Grįžkit nors sapne.
Atsakymą tik jie vieni težino...


2010.10.