13.
Kam širdį man kankinti vėl?
Šalna nukando jau lapus...
Taip buvo skirta ir todėl
Palikime senus metus...
Ant mūs gyvenimo dėmių,
Juodų lyg purvas ar naktis,
Išlietų ašarų sūrių,
Jau stiebiasi nauja viltis.
Ir toj juodoj rudens nakty
Man žiba tūkstančiai žvaigždžių.
Ką rasiu aš naujam kely?
Nurimus sielai, neliūdžiu...
Ak, kam kankinti širdį vėl?
Neklauski jos:“ kodėl, kodėl?“
spika
2010-10-24 11:01:18
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-10-25 20:32:49
Ant mūs gyvenimo dėmių,
Juodų lyg purvas ar naktis,
Stipri besistiepianti viltis, pamynusi neviltį...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-10-24 23:09:44
labai gržūs, švelnūs Jūsų sonetai :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-24 18:40:07
Šįsyk viltingas. Gerai, kai yra viltis.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-24 16:04:58
Jausmingai perduotos ilgesingos mintys...Patiko.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-10-24 12:46:51
Šaunu, kad jau stiebiasi nauja viltis...Nereikia liūdėti, juk gyvenimas – spiralė...Ir tikrai daugiau nereikia širdelės kankinti...Šiltas kūrinys, geras. Patiko.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-10-24 11:36:33
Iš tikrųjų širdies kankinti neverta. O perskaičius Jūsų sonetus, savaime gera širdelei pasidaro.