13.

Kam širdį man kankinti vėl?
Šalna nukando jau lapus...
Taip buvo skirta ir todėl
Palikime senus metus...

Ant mūs gyvenimo dėmių,
Juodų lyg purvas ar naktis,
Išlietų ašarų sūrių,
Jau stiebiasi nauja viltis.

Ir toj juodoj rudens nakty
Man žiba tūkstančiai žvaigždžių.
Ką rasiu aš naujam kely?
Nurimus sielai, neliūdžiu...

Ak, kam kankinti širdį vėl?
Neklauski  jos:“ kodėl, kodėl?“