Santrauka:
Tai jau dušimtasis mano čia publikuojamas eilėraštis. Parašytas šįryt. Tokia buvo nuotaika...
Sustingsta pirštai ir jausmai atšąla,
Širdis prabyla liūdesio nata.
Gamta apmiršta. Obuoliai ant stalo
Dar gaiviai kvepia vasara karšta.
Jausmai laike ištirpo, jų nereikia,
Be žodžių liko mūsų sakiniai.
Ruduo nekaltas, kad išėjo meilė,
Kad likome tik įpročių vergai.
Suspindo saulė danguje kaip perlas,
Bet ji neskleis jau žemei šilumos.
Ant medžio tirta paskutinis lapas -
Tai pranašas artėjančios žiemos.
Liepa
2010-10-23 12:58:24
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-24 19:34:37
Labai ačiū jums už gražius žodžius...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-23 20:42:31
Patiko toks jausmų pateikimas rudens fone.Viskas susipina į vieną nostalgišką būseną.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-23 15:24:33
Ruduo nekaltas...Jausmai įtaigiai susipina su nostalgiškais gamtos vaizdais.
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-10-23 15:14:13
Vėstantys jausmai artėjančios žiemos fone..... Labai patiko:)
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-10-23 14:00:35
Sukurta tobula nuotaika.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-10-23 13:43:31
kaleidoskopiška :)
nenoriu dar žiemos :)
Anonimas
Sukurta: 2010-10-23 13:13:23
Gražiai kalba ruduo, ramu, švelnu.