Sustingsta pirštai ir jausmai atšąla,
Širdis prabyla liūdesio nata.
Gamta apmiršta. Obuoliai ant stalo
Dar gaiviai kvepia vasara karšta.
Jausmai laike ištirpo, jų nereikia,
Be žodžių liko mūsų sakiniai.
Ruduo nekaltas, kad išėjo meilė,
Kad likome tik įpročių vergai.
Suspindo saulė danguje kaip perlas,
Bet ji neskleis jau žemei šilumos.
Ant medžio tirta paskutinis lapas -
Tai pranašas artėjančios žiemos.