Siūbuok, žydėk, geltona pievų gėle,
žvelk į saulę - ji tokia blanki,
o vėjui glostant tavo kūną
Tu, svyruonėle, žemėje tampi.
Svyruok, siūbuok, kalbėk su saule,
kai vėjas drasko aukso krislelius.
Ruduo palauke tyliai braido,
palieka pėdsakus plaukuos.
Oi siūbuok, pievos gėle,
saulės veidas tavo atspindy.
Lieki viena, o vėjas tyliai laksto –
Laukuos prasideda nostalgija gili...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-10-23 16:38:56
šiek tiek patvarkiau skyrybą ir tarpus. turinys man asmeniškai nėra ypatingas, eilėraštį galbūt galėtų kilstelti tvarkingas ritmas ir rimas, bet ir jų pasigedau.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-23 13:09:50
Gražiai, vasariškai, nuotaikingai, patiko.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-10-23 10:41:04
Svyruok, siūbuok, kalbėk su saule,
kai vėjas drasko aukso krislelius.
...jaudinančiai ir gražiai plaukia...tas žydėjimas...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-23 10:34:07
Kiekvienai gėlei saulė atrodo blankesnė už ją pačią ;)