Siūbuok, žydėk, geltona pievų gėle,
žvelk į saulę - ji tokia blanki,
o vėjui glostant tavo kūną
Tu, svyruonėle, žemėje tampi.

Svyruok, siūbuok, kalbėk su saule,
kai vėjas drasko aukso krislelius.
Ruduo palauke tyliai braido,
palieka pėdsakus plaukuos.

Oi siūbuok, pievos gėle,
saulės veidas tavo atspindy.
Lieki viena, o vėjas tyliai laksto –
Laukuos prasideda nostalgija gili...