Santrauka:
Yra, kaip yra...
Aš įbrisiu į naktį ugningai alsuojančio miesto,
Kur saliutų šviesom išsipuošę prieš upę krantai.
Gal tampria šiluma mano kūną ekstazėj paliestų
Nuostabia artuma prašnekėję tylos sakiniai.
Ten staiga pražydėtų slaptingas Joninių papartis,
Kai maža voverė savo didelę voverę ras.
Tik maldausiu nakties, kad pamilusio vardo netartų,
Nes supykusi laumė gražiausią iš žodžių užkas.
Bet kol kas išeinu į nedidelę prieblandos gatvę
Paieškoti praeivio, kuris su manim upėj plauks –
Jau seniai nusibodo vaišinti nekviestą vienatvę
Ir prieš veidrodį kelti mažytį bokalą alaus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-10-24 22:32:54
Liūdesio sugertukas, bet toks švelnus, kad norisi skaityti ir skaityti... kol išties pasidaro keistai šilta...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-10-23 11:42:52
... tikrai sodriai mokat išreikšt mintį, labai patiko :)
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-10-23 11:16:48
Kai maža voverė savo didelę voverę ras. žaviuosi tokiu sugebėjimu išreikšti mintį.
Šiuolaikiniai vaizdai, sklandžiai, tarsi kasdieniškai, tačiau iš tikrųjų nepaprastai.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-10-23 09:26:52
ak, graži ta vienatvė, jei iš jos gimsta tokie rimai.....
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-10-23 09:02:15
Geras darbas, gilios mintyss.Puiku,ačiū.imu