Aš įbrisiu į naktį ugningai alsuojančio miesto,
Kur saliutų šviesom išsipuošę prieš upę krantai.
Gal tampria šiluma mano kūną ekstazėj paliestų
Nuostabia artuma  prašnekėję tylos  sakiniai.

Ten staiga pražydėtų slaptingas Joninių papartis,
Kai maža voverė savo didelę voverę ras.
Tik maldausiu nakties, kad pamilusio vardo netartų,
Nes supykusi laumė gražiausią iš žodžių užkas.

Bet kol kas išeinu į nedidelę prieblandos gatvę
Paieškoti praeivio, kuris su manim upėj plauks –
Jau seniai nusibodo vaišinti nekviestą vienatvę
Ir prieš veidrodį kelti mažytį bokalą alaus.