Na štai - laisvėja tie mazgai,
Kurie paviršiuj vangią buitį laikė.
Maniau, kad bus šiurpu stebėti tai,
Bet darganotos dienos pasitaikė
Ir jutimus kaip duknomis migla
Smūgius sušvelnindama paslaugiai užklojo.
Aš pasiruošus skurdui leist kaip šuniui kąst,
Gal ne į gerklę, gal kol kas į koją,
Kol atsiriš visi visi mazgai,
Kuriuos sunarpliot bandė mano rankos,
Kol tartum atlygį išvysiu kaip aukštai
Kranklių būrys į puotą nevadintas renkas,
Kol tapsiu dulke tarp visų kitų,
Kur storu sluoksniu visą žemę kloja.
Mazgai atsiriša kaip visad - ne laiku,
Kai apie Būtį buityje svajoju.
Svarus įrodymas stebuklų kad nėra -
Išsprūsta ašara. Aš ją braukiu nuo veido.
Virš horizonto blunkanti žara.
Ir paskutinis mazgas atsileidžia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-10-23 17:06:35
šitas gražus. bene pirmasis, kuris man išties patiko.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-22 23:14:12
Gilios mintys, skaitau ir matau vaizdais. Paveikė.
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2010-10-22 22:56:38
puikiai
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-22 19:37:35
Gilus, daug pasakantis. Patiko.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2010-10-22 19:33:47
gilus...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-10-22 16:52:02
sodriai Jūs vis apie Būtį ... nemanau, kad leisit visiems mazgams atsileisti :)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-10-22 15:49:40
mazgai užsiriša , mazgai ir atsileidžia /siekiat meistriškumo/ :)