Na štai - laisvėja tie mazgai,
Kurie paviršiuj vangią buitį laikė.
Maniau, kad bus šiurpu stebėti tai,
Bet darganotos dienos pasitaikė
Ir jutimus kaip duknomis migla
Smūgius sušvelnindama paslaugiai užklojo.
Aš pasiruošus skurdui leist kaip šuniui kąst,
Gal ne į gerklę, gal kol kas į koją,
Kol atsiriš visi visi mazgai,
Kuriuos sunarpliot bandė mano rankos,
Kol tartum atlygį išvysiu kaip aukštai
Kranklių būrys į puotą nevadintas renkas,
Kol tapsiu dulke tarp visų kitų,
Kur storu sluoksniu visą žemę kloja.
Mazgai atsiriša kaip visad - ne laiku,
Kai apie Būtį buityje svajoju.
Svarus įrodymas stebuklų kad nėra -
Išsprūsta ašara. Aš ją braukiu nuo veido.
Virš horizonto blunkanti žara.
Ir paskutinis mazgas atsileidžia.