Suaižėja širdis nuo skausmo tyro,
Paklausi: negi būna šitaip?
Juk byra ašaros iš džiaugsmo,
O kūnas be sparnų pakyla...
Taip aižėja ilgai neglostyta širdis,
Ir sugeria kiekvieną džiaugsmo lašą.
Sakai pražysta jos, žiedais tiki,-
Paglosto galvą vėjas, tyliai taką...
...........................................................................
Dar kartą pabuvau vagim,
Lašais švelnumo Tavo nusiploviau,
Savo kaltes aš prikaliau vinim,-
Raudosiu tol, kol prisikels rytojus.
Dar kartą pabuvau Tavim -
Išdalinau po grūdą Meilės sodui.
Suvilgyta gėla, pavirs viltim
Ir tyliai lenksiu galvą Tau po kojom.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2010-10-22 19:19:17
atviras, be galo jausmingas
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-10-22 18:30:37
Labai jausmingai ir šiltai aprašei tą nuodėmę, kurios visi taip trokšta.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2010-10-22 10:18:31
Dar kartą galiu patvirtinti - gražu ir jausminga...
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-22 09:49:08
Gilus eilėraštis, stiprūs jausmai. Man labai patiko.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-22 08:36:32
Lašais švelnumo Tavo nusiploviau, Savo kaltes aš prikaliau vinim... Giliai išjausti jausmai...
Patiko šis ilgesingas jaudulys.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-22 08:33:04
Giliai sujaudinta pasakytų žodžių. Taip tyra, jautru ir trapu. O ,kad tik tokie vagys būtų visi...
Anonimas
Sukurta: 2010-10-22 08:12:01
Tikrai... jokia čia vagystė, čia patys nuostabiausieji jausmai ir tai jausti - Dievo dovana... :) O sugebėti visa TAI išlieti eilėmis - nuostabiausia, kas žmogui gali būti duota :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-22 03:07:07
Na, ne griekas dėl to ir vagimi pabūti ;)