Suaižėja širdis nuo skausmo tyro,
Paklausi: negi būna šitaip?
Juk byra ašaros iš džiaugsmo,
O kūnas be sparnų pakyla...
Taip aižėja ilgai neglostyta širdis,
Ir sugeria kiekvieną džiaugsmo lašą.
Sakai pražysta jos, žiedais tiki,-
Paglosto galvą vėjas, tyliai taką...
...........................................................................
Dar kartą pabuvau vagim,
Lašais švelnumo Tavo nusiploviau,
Savo kaltes aš prikaliau vinim,-
Raudosiu tol, kol prisikels rytojus.
Dar kartą pabuvau Tavim -
Išdalinau po grūdą Meilės sodui.
Suvilgyta gėla, pavirs viltim
Ir tyliai lenksiu galvą Tau po kojom.