Santrauka:
maudžia -pastoviai....
kiek suskirdusios lūpos
ir sužvarbusios artimos rankos
pakelės suledėjusiam viešbuty
nepažįstamos damos glėby
man košmariškom vizijom
priešrytiniam sapne susiraizgo
ir kartoja refrenu žodžius
kad esi taip toli
už devynių kalnų
už beribiai klampaus vandenyno
už stangrios vienumos
ar dienoraščio skausmo eilių
ten kur nėra manęs
kur vis blaškos laukimas sutinęs
šliejas vėju švelniausiu
suvirpęs iš mūsų rytų
aš tavęs pagailėjau
sušildžiau nematomo vyno
apdangsčiau nėriniais
iš jaunystės dienų ataustų
nežinojau tada kad šiaurys
tavo sielą supynęs
iš ledokšnio karolių
kitos naktyje suvertų
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-22 08:29:42
Išlieta širdis ir praradimo skausmas, geros metaforos ir jausmingas kalbėjimas.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-22 08:16:20
įdomiai išlieti "jausmai"... norėjosi dar ir dar... kartais, skaitant eiles, norisi jas pratęsti... Nuodai, pratęskite šį gražų jausmingą kalbėjimą... :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-22 00:05:38
Praradimo skausmas. Bet juk dar kažkas liko, juk prisiminimai irgi šis tas...