kiek suskirdusios lūpos
ir sužvarbusios artimos rankos
pakelės suledėjusiam viešbuty
nepažįstamos damos glėby
man košmariškom vizijom
priešrytiniam sapne susiraizgo
ir kartoja refrenu  žodžius
kad esi taip toli
už devynių kalnų
už beribiai klampaus vandenyno
už stangrios vienumos
ar dienoraščio skausmo eilių
ten  kur nėra manęs
kur vis blaškos laukimas sutinęs
šliejas vėju švelniausiu
suvirpęs iš mūsų rytų
aš tavęs pagailėjau
sušildžiau nematomo vyno
apdangsčiau nėriniais
iš jaunystės dienų ataustų
nežinojau tada kad šiaurys
tavo sielą supynęs
iš ledokšnio karolių
kitos naktyje suvertų