Nuo tavęs iki manęs niekad nebuvo toli
Nuo tavęs iki manęs tik laikas prailgęs
Net nelabai ir pamenu kaip tu atrodai
Tavo miško medžiai visad pusę veido
Pusę peties pusę sielos uždengdavo
Tik pamenu kaip bėgiodavai paviršiais
Sielos balto rūbo klostėmis grodamas
Rytiniu žolės krikštolu trapų Čaikovskį
Kvėpuodavau vėsiu skambesiu o juo
Į plaučius vis po įšalusią medžio sėklą
Dygsta jaučiu auga jaučiu pėdą jaučiu
Bėgi jaučiu skristi nori jaučiu tik nebe
Čaikovskis groja tavo pėdomis o žolė
Savo lediniais stiebeliais tau per kojas
Drebantis tavo alsavimas angele sarge
Tvinksintis tavo kraujas mano venomis
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Panama
Sukurta: 2010-10-21 18:40:17
Jūs papirkote mane, eilėraštyje apgyvendindama Čaikovskį!
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-10-21 16:39:09
nemėgstu kūrybos be skyr ženklų...
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-10-21 15:46:12
pasėjote :)
ilgesį sielos :)
žavinga
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-21 13:48:20
Kai kuriuos pasikartojimus tikrai reikėtų keisti, bent jau man trūksta ir skyrybos ženklų, kurie tik pabrėžtų tai, kas svarbiausia. Šiaip kūrinys neblogas.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-10-21 13:44:26
perdaug to "jaučiu", poezijos nepriduoda
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-21 13:26:52
Labai originaliai, man pats išraiškos stilius įdomus. Gražiai pagrota.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-21 12:36:37
"grodamas rytiniu žolės krikštolu trapų Čaikovskį" - šerkšno skambesiu byrantis Čaikovskis
puikuma