Nuo tavęs iki manęs niekad nebuvo toli
Nuo tavęs iki manęs tik laikas prailgęs
Net nelabai ir pamenu kaip tu atrodai
Tavo miško medžiai visad pusę veido
Pusę peties pusę sielos uždengdavo
Tik pamenu kaip bėgiodavai paviršiais
Sielos balto rūbo klostėmis grodamas
Rytiniu žolės krikštolu trapų Čaikovskį

Kvėpuodavau vėsiu skambesiu o juo
Į plaučius vis po įšalusią medžio sėklą

Dygsta jaučiu auga jaučiu pėdą jaučiu
Bėgi jaučiu skristi nori jaučiu tik nebe
Čaikovskis groja tavo pėdomis o žolė
Savo lediniais stiebeliais tau per kojas
Drebantis tavo alsavimas angele sarge
Tvinksintis tavo kraujas mano venomis