Sonetų vainikas. Rudenio šaltas lietus

10.

Plevenančius ore drugius
Surinksiu puokštėn nuo žolės,
Lyg saulės spindulius šiltus,
Tą auksą glausiu prie širdies.

Virpėdami vis lapai kris,
Plazdens jie vėjo sūkury...
Margais drugiais vėl žemėn lis,
Svajonės nusidrieks toli...

Ir kas man pasakys, kodėl
Spalvas praradę jau takai
Vilios braidyt ir vėl, ir vėl?
Nors šauks jie graudulį tiktai...

Gamta sustingus gailiai šauks –
Tai ko norėti iš žmogaus...
spika

2010-10-21 08:42:40

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): pabiruogė

Sukurta: 2010-10-22 18:07:01

Nepaprastai gražiai kaip ir visos jūsų eilės

Vartotojas (-a): Santaja

Sukurta: 2010-10-21 20:07:23

Virpėdami vis lapai kris,
Plazdens jie vėjo sūkury...
Margais drugiais vėl žemėn lis,
Svajonės nusidrieks toli...

nuostabiai

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2010-10-21 14:53:56

tas sąstingis vadinamas atsinaujinimu

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-10-21 12:55:10

Graudulys nėra bloga nuotaika. Kita vertus juk nežinodami graudulio, negalėsim tinkamai įvertinti pavasario linksmumo.

Anonimas

Sukurta: 2010-10-21 11:08:33

Gražiai suskambo ir šis Jūsų sonetas.
Margais drugiais vėl žemėn kris... - puiki metafora.

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2010-10-21 10:03:37

Ypač patiko paskutinis ketureilis, taip darniai iššaukiantis šią puikią mintį –
Gamta sustingus gailiai šauks –
Tai ko norėti iš žmogaus...


Jausmingai, gražiai ir lengvai taip plaukiantys rudenišku ritmu sonetai.