10.
Plevenančius ore drugius
Surinksiu puokštėn nuo žolės,
Lyg saulės spindulius šiltus,
Tą auksą glausiu prie širdies.
Virpėdami vis lapai kris,
Plazdens jie vėjo sūkury...
Margais drugiais vėl žemėn lis,
Svajonės nusidrieks toli...
Ir kas man pasakys, kodėl
Spalvas praradę jau takai
Vilios braidyt ir vėl, ir vėl?
Nors šauks jie graudulį tiktai...
Gamta sustingus gailiai šauks –
Tai ko norėti iš žmogaus...
spika
2010-10-21 08:42:40
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-10-22 18:07:01
Nepaprastai gražiai kaip ir visos jūsų eilės
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2010-10-21 20:07:23
Virpėdami vis lapai kris,
Plazdens jie vėjo sūkury...
Margais drugiais vėl žemėn lis,
Svajonės nusidrieks toli...
nuostabiai
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-10-21 14:53:56
tas sąstingis vadinamas atsinaujinimu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-21 12:55:10
Graudulys nėra bloga nuotaika. Kita vertus juk nežinodami graudulio, negalėsim tinkamai įvertinti pavasario linksmumo.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-21 11:08:33
Gražiai suskambo ir šis Jūsų sonetas.
Margais drugiais vėl žemėn kris... - puiki metafora.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2010-10-21 10:03:37
Ypač patiko paskutinis ketureilis, taip darniai iššaukiantis šią puikią mintį –
Gamta sustingus gailiai šauks –
Tai ko norėti iš žmogaus...
Jausmingai, gražiai ir lengvai taip plaukiantys rudenišku ritmu sonetai.