Sonetų vainikas. Rudenio šaltas lietus
10.
Plevenančius ore drugius
Surinksiu puokštėn nuo žolės,
Lyg saulės spindulius šiltus,
Tą auksą glausiu prie širdies.
Virpėdami vis lapai kris,
Plazdens jie vėjo sūkury...
Margais drugiais vėl žemėn lis,
Svajonės nusidrieks toli...
Ir kas man pasakys, kodėl
Spalvas praradę jau takai
Vilios braidyt ir vėl, ir vėl?
Nors šauks jie graudulį tiktai...
Gamta sustingus gailiai šauks –
Tai ko norėti iš žmogaus...