Galiu išeit iš sniego rūko,
Numesti pančius iš ledų –
Gegužės vilktis žalią rūbą,
Ieškot gėlės kitu vardu.
Galiu išeit iš savo kiemo,
Iš daugiabučių tvankumos
Ir gerti kaime šiltą pieną,
Klausyt kitos – skardžios dainos.
Galiu palikti šitą Žemę
Su jos skriaudom ir gal džiaugsmais –
Planetoj būt, kur dangų remia
Kiti – daug aukštesni kalnai.
Aš daug galiu ir daug ko noriu,
Bet šito niekada nebus –
Yra trauka ir kūno svoris,
Ir skystis gyslose klampus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-21 10:55:52
Svajonės, svajonės, svajonės...O gyvename realybėje.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-10-21 09:19:18
sakyčiau tokia švelni satyra
visai neblogai:)
naivus, bet neblogas
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-21 08:42:01
Taip, norai ne visada su galimybėmis sutampa... Geras eilėraštis, patiko.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-10-21 01:56:33
Pasirinkimo laisvė skamba, bet... nėra ko skubėt į kitas planetas ir kalnus, apie tai, kas nepasiekiama, visada galima svajoti, ir kūno svoris tampa besvoris, ir kraujas gyslose nebeklimpsta ;)
veržlus eiliūkštis. patiko :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-21 01:04:14
Ypač pabaiga... Bet ir visas geras. Retai rašot, bet, sakyčiau, labai neblogai, labai... ;)