Mes tylim – vaidina dangus
Spalvingą jausmų melo(?)dramą.
Be grimo vaidmuo, nebylus,
Gražus, bet ne tavo, ne mano.
Parausta vakarė aistra.
Pažyra lietingi pasažai.
Tai skleidžias, tai jau nebėra.
Man daug, tu sakytum – per maža.
Į atgailą bąla iš ryto dangus,
Nuo šalčio staiga prablaivėjęs.
Ir verkia, tik plėšos už mus
Sulaužytas priemiesčio vėjas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2006-04-19 23:16:30
Paprastai ir suprantamai-taip žmonės skirtingi staiga pamato savo nesutapimus.Šis ilgesingas sulaužytas netikėtumo pojūčiais plėšosi:)
Anonimas
Sukurta: 2006-04-19 21:27:27
taip pritariu safranei, nuostabus eilerastis
Anonimas
Sukurta: 2006-04-19 21:04:56
Išgyvenau Jūsų dramą nuo pradžios iki galo. Nuostabu:))