Mes tylim – vaidina dangus
Spalvingą jausmų  melo(?)dramą.
Be grimo vaidmuo, nebylus,
Gražus, bet ne tavo, ne mano.

Parausta vakarė aistra.
Pažyra lietingi pasažai.
Tai skleidžias, tai jau nebėra.
Man daug, tu sakytum – per maža.

Į atgailą bąla iš ryto dangus,
Nuo šalčio staiga prablaivėjęs.
Ir  verkia, tik plėšos už mus
Sulaužytas priemiesčio vėjas.