Ruduo, nuožmiuoju viesulu į širdis įsisukęs,
Likimo grumstą skaudžiai trupina tarp pirštų.
Seniai suplėšiau tavo dovanotą atviruką,
Nes privalau tave greičiau pamiršti.
Neverta laiko ar jausmų skaičiuoti -
Praėjo viskas, širdyse nėr nieko.
Pavargome tikėtis, abejoti,
Viltis mus šiandien visiškai palieka.
Žinau - pavasarį parskridę paukščiai,
Vėl džiaugsmą ant trapių sparnų parneš,
Tačiau, nužvelgę mus iš skrydžio aukščio
Matys tiktai sudužusių gyvenimų šukes.
Liepa
2010-10-15 09:22:38
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-10-15 20:55:07
Tikri jausmai.... patiko šie vidiniai žmogaus išgyvenimai poetiškai...
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-15 15:47:37
Yra dalykų, kuriuos kartais privalome padaryti, net jei to nenorime... tiesiog negalime elgtis taip, kaip liepia širdis, kad neskaudintumėm kitų žmonių. Toks jau tas gyvenimas.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-10-15 13:12:17
ne
ne ne
nepatiko
Anonimas
Sukurta: 2010-10-15 11:22:47
Tikras. Išgyventas. Tačiau - mes nieko neprivalome, Liepuže...Kaip širdis palieps, o ji visada prisimena Meilės giesmę. Kita vertus, už vieną muštą, du nemuštus duoda, bus, dar bus to meilės grožio, gal ir paukščiai atneš ant sparnų... :) Patiko, jausmo perteikimas.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-10-15 09:49:45
Jūs teisi - sužalotų sparnų net pavasaris neataugina. Gamta tik sustiprina įspūdį. Širdperšą malšina laikas. Gilios mintys, santūrus jų pateikimas.