Ruduo, nuožmiuoju viesulu į širdis įsisukęs,
Likimo grumstą skaudžiai trupina tarp pirštų.
Seniai suplėšiau tavo dovanotą atviruką,
Nes privalau tave greičiau pamiršti.
Neverta laiko ar jausmų skaičiuoti -
Praėjo viskas, širdyse nėr nieko.
Pavargome tikėtis, abejoti,
Viltis mus šiandien visiškai palieka.
Žinau - pavasarį parskridę paukščiai,
Vėl džiaugsmą ant trapių sparnų parneš,
Tačiau, nužvelgę mus iš skrydžio aukščio
Matys tiktai sudužusių gyvenimų šukes.