Mano mintis apgulė debesys,
Užtemdė mano saulę, mėnulį.
Kojos tamsiame kely paklys,
Nežinau kur eit, gal kur akmuo ant kelio guli?

Akimirka šviesos,
Iki  pranykstant mėnesienai,
Kol debesys ją vėl užklos.
Ir man sunku palikti vienai…

Žengiu prietemoj keliu.
Debesys! Dar nepaslėpkite mėnulio spindulių!
Aplink tylu, baugu.
Kiek siluetų medžių vienišų...

Jų tamsios šakos
Nepaklusniam vėjely blaškos.
Nors visas miškas pakely,
Vis vien, kaip aš, jie – vieniši.

Prie tamsaus kamieno glaudžiuos,
Tamsoj rankos kiek ramiau siūbuos...
Žinau, giliai jautrioj širdy,
Žmogus ir medis – savo siela artimi.