užkeikimas
ir buvo laikas
kai sapne šaukiausi
paklydusiųjų rankų
kai ieškojau
nebuvėlių akių
dabar suradus jas
blaškausi
tarp atminimų
ir atgijusių
sapnų
vaikiausi aitvarų
tikėjau vėjais
ilgai žiūrėdavau
žvaigždynams
į akis
bet laiko pilnačiai
į sąmonę atėjus
atvėriau delnus
suradau
duris
daugiau nebus
juodų naktų
be žodžių
ir šunys alkani
nebesivys
manęs
regiu tave
ir mintyse
užuodžiu
kaip šypsaisi
nuskendęs
akyse
daugiau nebus
namų vienodų
tik mūsų
rankos
akys
ir
širdis
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2010-10-14 21:46:14
Įdomiai. Paskutiniam posme pajutau prieštarą.
:))
Vartotojas (-a): pasiklydusi_tamsoje
Sukurta: 2010-10-14 21:37:18
į mėgstamus...mmm...gera skaityt tokius kūrinius...
Vartotojas (-a): nemune
Sukurta: 2010-10-14 20:59:01
labai graži mintis, paprastai, gyvai išreikšta. Patiko. Ramybė ir pilnatvė....
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-14 20:58:47
Man labai labai patiko...
Vartotojas (-a): nektariukė
Sukurta: 2010-10-14 20:24:11
Nerealu....Tau leidus,pridedu pas save į mėgstamiausius;).
Anonimas
Sukurta: 2010-10-14 18:58:53
Labai įspūdingas :]]]
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-14 17:09:31
Tiesiog puikiai.Priglaudžiu.