ir buvo laikas
kai sapne šaukiausi
paklydusiųjų rankų
kai ieškojau
nebuvėlių akių

dabar suradus jas
blaškausi
tarp atminimų
ir atgijusių
sapnų

vaikiausi aitvarų
tikėjau vėjais
ilgai žiūrėdavau
žvaigždynams
į akis

bet laiko pilnačiai
į sąmonę atėjus
atvėriau delnus
suradau
duris

daugiau nebus
juodų naktų
be žodžių
ir šunys alkani
nebesivys
manęs

regiu tave
ir mintyse
užuodžiu
kaip šypsaisi
nuskendęs
akyse

daugiau nebus
namų vienodų
tik mūsų
rankos
akys
ir
širdis