Sonetų vainikas. Rudenio šaltas lietus

3.

Gal mano žvakės neužpūs
Tamsėjantis rudens dangus.
Ir mano svajos neįklius
Į atvirus nakties nasrus.

Nurimo viskas. Juoduma
Užklojo pievas ir miškus.
Ištirpo netgi toluma –
Net horizonto nebebus.

Užtvindė žemę jau lietus
Ir skleidžiasi rudens garsai.
Tik tu nebuki toks naivus
Ir netikėk, nes nežinai

Kada gi baigsis ši naktis.
Gal šiltos dienos tik viltis?
spika

2010-10-14 09:17:41

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2010-10-14 14:12:42

Paminėta paskutinėje eilutėje viltis ištraukia iš niūrios aplinkos kaip mažas jonvabalio šviesuliukas.Vienas vietoje padėtas žodis apšviečia visą sonetą.Nuotaika sukurta, sonetas sklandus.Buvo malonu skaityti.

Vartotojas (-a): Kapsė

Sukurta: 2010-10-14 12:57:26

Nejutau šalto lietaus, niūrios rudeniškos nuotaikos, jaučiu pasigėtėjimą, skaitydama gerai parašytą sonetą. Ačiū. Reikėtų rašyti - nebūki.

Vartotojas (-a): Liepa

Sukurta: 2010-10-14 11:50:02

Labai patiko...

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-10-14 10:24:08

kažkaip pradeda patikt toks vienišas ir negražus ruduo :), juk tai tik laikina būsena...