Naktimis, kai gęsta žvakės,
Nubėga vaiko pėdomis
Prisiminimai.
Per baltą sniegą.
Tyliai...
Languose –
Atrodo ims tuoj pliaupt lietus,
O kojos grimsta vis gilyn
Į sniegą.
Bet deginantis šaltis
Greitai kausto vandenynus –
neatsimerkiu –
Tik greit slepiuos
Po antklode, sušylu...
Bet vaiką tyliai verkiantį girdžiu.
Naktimis, kai gęsta žvakės –
Nesimiega.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-10-14 22:43:46
Žiemiškas, gal net paslaptingas eilėraštis..... patiko:)
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-14 20:59:39
Man patiko.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-14 09:20:00
Palietė širdį tie vaikystės pojūčiai, prisiminimai.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-14 08:49:21
"...Naktimis, kai gęsta žvakės –
Nesimiega..."
O kaip užmigt, kai žvaigždės gęsta?
Artima viskas
Ačiū...
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-10-14 08:25:10
Nuoširžios, skaudžius prisiminimus keliančios mintys.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-10-14 00:40:03
Man patiko...kažkuo savas, artimas :) , net pasiėmiau