Pirštų, šias eilutes liejusių, nėra jau seniai;
Žodis visuomet našlaitis, niekas jo ginti nekyla,
Išsižadu vos pagimdęs,
Ir taip į tieses bei kampus
Išbyra dukros ir sūnūs,
Kurių, gatvėj sutikęs, pažinti nenoriu,
Nes kas gi išdrįs į savo veidą ilgai stebeilytis;
Žmogus, kurs arti savęs save laiko,
Daugiau svetimas negu savas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-10-15 00:18:24
Kūrinį, kuris nėra blogas, perkeliu čia. Manau, kad kiti moderatoriai nuspręs kur geriausiai kūrinį perkelti, nes prozos skyrelyje netinka, nes sueiliuotas.
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-10-13 20:29:13
Negerai, kad skaidytas eilutėmis. Prozos tekstas neturi būti toks suskaidytas. Tačiau šįkart paliksiu ( ir Tikrasis Dearnis paliko)
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-10-12 23:16:06
+
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-12 22:58:28
Tikrai įdomiai parašyta. Patiko.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-10-12 22:39:31
Kūrinys tikrai geras, tik keistoka, kad jis papuolė į prozos skyrelį :)
Anonimas
Sukurta: 2010-10-12 20:34:44
Puikūs etiudai.
Žaviuosi.