Pirštų, šias eilutes liejusių, nėra jau seniai;
Žodis visuomet našlaitis, niekas jo ginti nekyla,
Išsižadu vos pagimdęs,
Ir taip į tieses bei kampus
Išbyra dukros ir sūnūs,
Kurių, gatvėj sutikęs, pažinti nenoriu,
Nes kas gi išdrįs į savo veidą ilgai stebeilytis;
Žmogus, kurs arti savęs save laiko,
Daugiau svetimas negu savas.