APIE KRATERIO GYVENTOJUS. KAS YRA PSICHODEMAI?

Kiekvienas patyręs regionierius yra kuo puikiausiai išstudijavęs “Trumpuosius užrašus”, kuriuos Erikas Braitas, prabėgus 116 metų po antrojo Periferijos karo, išleido juos tuomet ką tik įsikūrusioje Ardanoje.
Tiems, kas nežino, galima informuoti, kad Ardanos respublika kadaise buvo viena iš Sinėjos kolonijų, kurią Regioninių karų laikotarpiu sugebėjo apleisti Lygos sektoratas. Praslinkus 195 metams nuo Sinėjos savarankiškumo periodo pradžios, Ardanos respublika, kadaise buvusi viena iš labiausiai karo suniokotų kraštų, po mažu kilo iš visuotinio skurdo. Bet krašto piliečiai be perstojo turėjo reikalų su nuodijančiu aplinką židiniu. Ta kančia – valstybės žemę tebežalojantys krateriai. Didžiausias iš jų – Zombyras arba paprasčiausiai visų vadinamas Krateris. Jam visi likusieji penki nė iš tolo neprilygo, nors nė vieno iš jų gamta dar nepajėgė paslėpti.
Krateris visus likusius gerokai lenkė ne tik savo dydžiu, bet ir pavojingumu. Mažuose branduolinių sprogimų epicentruose jau įsikūrė daugiau ar mažiau mutavę vietiniai gyventojai. Didžiąjame krateryje gyvenimo sąlygos buvo tiesiog pragariškos. Ši votis žalojo artimus ir tolimus kraštus.
Erikas Braitas pirmasis ėmęsis pavojingo darbo – ištirti ir pamėginti neutralizuoti pavojaus židinį. Jis pirmasis suformavo tam tikrus regionierių būrius, o patį Kraterį ir prieigas prie jo padalino į vadinamuosius regionus bei sektorius. Pasitelkęs nemenką nuobodžiaujančių karininkų ir kareivių būrį, pradėjo tyrinėti ir ruošti dirvą pavojaus utilizavimui. Tačiau greitai paaiškėjo, kad aplinką teršia ne vien mirtina radiacija, bet ir paslaptingi gyviai, moksliškai pavadinti psichodemais.
Erikas juos pirmasis išvydo ir nufilmavo. Jo sukauptai holokolekcijai neprilygsta jokie kiti valstybiniai ir privatūs rinkiniai, sutelkti sostinėje Balvilyje, nes tuoj po drąsiojo tyrinėtojo mirties jau kur kas rečiau kam nors pavykdavo nufotografuoti paslaptinguosius tvarinius, iš arčiau juos nufilmuoti. Krateryje slypinti grėsmė po mažu budo, o tuo pačiu mokėsi iš savo pačios klaidų, buvo budresnė. Psichodemai tapo atsargesni ir vis sunkiau pastebimi. Per visą tyrinėjimų ir vadinamosios eliminacijos laikotarpį nukauti pavyko tik labai ribotą kiekį radioaktyvioje aplinkoje gyvenančių padarų. Niekam taip ir nepasisekė net ir nukautų mutantų pargabenti ir ištirti. Gerai apsaugotose stotyse – aplink Kraterį žiedu išsibarsčiusiose fortuose taip ir neatsirado joks tyrinėjimams pravertęs priešo egzempliorius. Atrodo, tos mįslingosios būtybės anksčiau perprato žmones, negu jie juos...
Tyrinėtojas Erikas Braitas vėlgi pirmasis pateikė apibrėžimą, trumpai ir aiškiai apibūdinantį atrastąją rasę. Pasak jo, tai padarai, gyvenantys vidinėjė ir išorinėje Kraterio srityse. Psichodemai, kitų dar vadinami zorgais arba zombyrais (gal būt tokia terminologinė netvarka kilo dėl to, kad sutvėrimai pagal išvaizdą ne visai vienodi – yra du porūšiai). Tai blyškios, kartais pamėkliškai baltos arba pilkai melsvos spalvos odos humanoidai. Jų intelekto koeficientas, pasak stebėtojų, svyruoja nuo normalaus protingumo iki beprotystės. Psichodemų veiksmai dažniausiai nenuspėjami. Būtybės pagal tam tikrus požymius artimos mitiniams zombiams. Tačiau liudytojai pateikia skirtingus, netgi prieštaringus parodymus, todėl sunku teigti ar tai yra organinė negyvybė, ar gerokai pakitę protaujantys primatai, kurių psichinės, cheminės ir biologinės savybės tik galbūt yra artimos zombiais virtusiems padarams.
Tačiau vyrauja plačiai paplitusi nuomonė, kad psichodemai nėra gamtos sukurti robotai ar magijos valdomi monstrai. Jie patys be kitų pagalbos gali psichinėmis galiomis paveikti žmones ir kitus padarus, net negyvus daiktus. Visi pripažįsta, kad zombyrai ir zorgai mąsto.
Psicodemų padermė dažniausiai nevilki jokių drabužių. Niekas iš regionierių iki šiol neidentifikavo jų lyčių, tad tikėtina, kad šie radiacinės aplinkos pagimdyti supermutantai yra artimi hermafroditams.
Įžymus tyrinėtojas, vyriausiasis patrijas Bilas Merkantoris, aiškina, kad zorgai ir zombyrai tai tik vietiniai gerokai mutavę čiabuviai fongvylai, kurių išvaizda, fizinės ir biologinės savybės labai artimos žmogui, o skiriasi nuo jo tik kai kuriais vidaus organais ir melsva oda. Kiti aiškintojai teigia, jog psichodemai tai žmonių ir čiabuvių palikuonys, gimę radioaktyvioje aplinkoje.
Eri – Terajus, dabartinis regionierių idėjinis vadas, po ilgų stebėjimų yra įsitikinęs, kad tie paslaptingieji padarai neturi nei meno, nei literatūros. Niekas nepastebėjo, kad zorgai arba zombyrai nešiotusi nors ką nors panašaus į ginklus, naudotusi įrankiais, turėtų susikūrę savo raštą. Tačiau niekas neneigia, kad mutantai yra labai stiprūs, gerai regi tamsoje ir tištame Kraterio rūke, gali kautis netgi ekstremaliausiomis sąlygomis.
Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad šie padarai yra susitelkę į gentis ir tarpusavyje bendrauja tam tikra kalba. Tarp įvairių rangų regionierių palčiai paplito kalbos apie tai, kad esą mutantų tarpe yra žyniai – kariūnai, apmokantys eilinius psichodemus elementarių kerėjimų, kovos meno, kurie drauge paėmus gerokai lenkia Senųjų laikų kovinius menus ir šamanų burtus.
Daugelis atkreipė dėmesį, kad visi psichodemai gyvena urvuose, apleistose kasyklose arba kalnų olose. Tačiau pastarųjų ten niekam taip ir nepavyko aptikti. Tačiau ne kartą pastebėti jų apleisti guoliai ir laužavietės, maisto likučiai bei žmonių daiktų liekanos.
Manoma, kad šie paslapčių apgaubti padarai minta ne tik radioaktyvioje aplinkoje išsivysčiusiais gyvūnais bei rūku skrendančiomis žuvimis kandūnėmis, bet ir radiaciniais kauluočiais (koralinės kilmės augalais) ir neretai – į nelaisvę paimtais arba jau nukautais humanoidais: žmonėmis ir fongvylais. Tokiai prielaidai atsirasti lėmė tai, jog Stefanijas Blotaris, vyriausiasis iš dabar Zombyre dirbančių regionierių patrijų prieš kelis dešimtmečius VI regiono vidiniuose kalnų žiedo šlaituose aptiko mėsos ir kaulų likučių, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo žmogiena. Todėl ne be pagrindo seniai sklinda kalbos, kad psichodemai praktikuoja žmogėdrystę.

Informacija parinkta iš mokymo įstaigų vadovėlių, skirtų vyresnių klasių moksleiviams ir aukštesniųjų mokymo įstaigų studentams.

ŠAUKIMAS

Julijus Tesvinas buvo pats jauniausias Adamo Terijoto globotinis į sero globos namus patekęs po 146 metų Ardanos prezidento Pretorijaus įsako dėl beglobių priežiūros. Julijui visai neseniai sukako aštuoniolika ir pagal respublikos įstatymus netrukus turėjo būti paimtas karuomenėn, kurioje tarnautų tris metus. Buvo ir viena alternatyva kurgi kitur atlikti privalomą tarnybą. Ta alternatyva - Krateris. Čia buvo galima išbūti tik pusę tarnybos laiko. Tai buvo leidžiama dėl ekstremalių bei sveikatai kenksmingų sąlygų. Čia buvo lengva užsitarnauti garbingą aukštesnįjį karininko laipsnį, o pasibaigus tarnybos laikui, ir vadovauti regionieriams arba dirbti ne mažiau įdomų, bet pelningą darbą kur nors strateginiuose poligonuose. Julijus Tesvinas vakar gavo šaukimą, pažymėtą juodojo drakono ženklu – valstybiniu simboliu. Apie šį įvykį jo globėjas jau žinojo. Seras dėl to labai nesidžiaugė. Juk netrukus iš jo namų – tvirtovės išeis jo geriausias globotinis ir mokinys, dar spėjęs išstudijuoti visą prieškario laikų biblioteką ir tapti gabiu kalbų bei senosios istorijos žinovu. Senasis Adamas tikėjosi, kad Tesvinas pasirinks ilgesnę, tačiau saugesnę tarnybą kur nors Ryšių centre arba Balporte, tačiau labai nusiminė, kai gabusis vaikinas tą įsimintiną vakarą prie žibalinės lempos apšviesto svetainės stalo ištarė:
- Aš renkuosi Kraterį.
Šešiasdešimtmetis seras tarėsi neišgirdęs, todėl vaikino paklausė:
- Kur?
- Aš noriu į Zombyrą.
Adamas Terijotas žinojo kas tai per vieta. Dar šimtas penkiasdešimtaisiais ten jis išleido vieną savo globotinį, pasisiūliusį dirbti savanoriu. Globėjas kurį laiką iš tos pragariškos kabeknės gaudavo įvairių žinių, kurias į tėviškę drąsos nestokojantis į regionierių gretas įstojęs jaunuolis. Tačiau prabėgus metams tas žinių srautas staiga nutrūko. Paskutinė žinutė, kuri paštu pasiekė Adamą, bylojo, kad jo globotinis, matyt, žuvo susirėmime su psichodemais. Namų nepasiekė net žuvusiojo kūnas. Tik po mėnesio į globos namus užėjo karo paštininkas, pargabenęs vaikino asmeninę užrašų knygelę ir karinius ženklus.
Apie šią istoriją Julijus kuo puikiausiai žinojo. Jis pirmasis iš globotinių perskaitė šią knygelę ir susipažino su dingusiojo be žinios mintimis bei požiūriu į Kraterį. Tesvinas po to ne juokais susidomėjo Zombyru. Ne vien iš smalsumo, bet ir norėdamas išsiaiškinti tėvą atstojantį globėją ramybės neduodančias paslaptis. Be to, norėjosi žinoti ar įbrolis tikrai miręs, ar pateko, tarkim kur nors zorgams į nelaisvę. Todėl šaukimas į kariuomenę tik dar labiau paspartino Julijaus Tesvino troškimų evoliuciją.
- Kodėl ten, o ne kitur?
- Aš dėl įbrolio Eltono. Man neduoda ramybės bloga nuojauta. Mes daug ko nežinom apie Kraterį ir ten esančią tvarką. Pagaliau ir patys psichodemai ligi šiol labai mažai ištirti, jog apie juos prikuriama daugiau mitų negu apie Žemę. Visai nenoriu tikėti, kad tie padarai yra tik buki kanibalai. Įbrolio užrašuose parašyta, kad tuos prakeiktus padarus būtų galima paveikti vienintėliu ginklu, kurio efektyvumu ir grėsmingumu visiškai nenori patikėti visi aukštesnieji karininkai. Eltonas Džaras, manau, galėjo išvengti išvengti beprasmės žūties, jei sumauti patrijai būtų jo pasiūlymus priėmę ir jo iniciatyvą parėmę.
Terijotas nejuokais susidomėjo:
- Ką nori pasakyti, sūnau?
- Dar Bilas Merkantoris atkreipė dėmesį, kad tų zombyrų nebesulaiko nei žmonių sukurti šarvai, nei galingiausi lazeriai. Padėties negerina net oro valymo įtaisai. O tikėtis sėkmės, net ir sugavus nors vieną zorgą, tikrai neverta.
Jaunuolis tvirtai dėstė savo požiūrį į problemą, jog senis net stebėjosi tokiu globotinio įžvalgumu.
- Kodėl?
- Taip pat joks bakteriologinis šlamštas tų psichodemų nenugalabys. Visi zorgai ir zombyrai neįtikėtinai gajūs tik oro dėka. Kas, kad jis ten dar užterštas. Tai niekai. Jį reikia dar labiau užteršti arba dar geriau – šį išsiurbti, sukuriant mažą beorę zoną. Sakysi, tai neįmanoma?
- Na, bent jau man atrodo, kad menkai tikėtina. - prabilo seras Adamas, - Kad Kraterio zonoje neliktų jokio oro, prireiktų susprogdinti visą planetą, o tai niekam nebūtų naudinga.
- Aš ne apie tai, - tęsė įsūnis. - ne tai turėjau omeny. Juk niekas ligi šiol nepamėgino su priešu kovoti beore ataka. Karo inžinieriai pagal senovinius brėžinius galėtų atkurti vakuumo patranką. Tokiais ginklais buvo naikinamas oras, kur slėpėsi priešas. Herbertas Dinasteris, to ginklo išradėjas, 316 metais prieš Karą sunaikino klaikiųjų vormiečių kuopas, o generolas Artūras Kenedberis Karo metu neutralizavo daug priešo erdvių laivų, jų įgulas paversdamas išsprogtakiais lavonais.
Išklausęs įsūnio argumentus, globėjas abejojančiai pakraipė galvą:
- Tokie dalykai buvo įmanomi tik seniau, tuomet, kai buvome galingi ir išmanėme galingas technologijas ir sugebėjome jas valdyti. Man regis, kad dabartiniai Ardanos ištekliai ir moksliniai - ekonominiai pasiekimai gerokai atsilieka nuo prieškarių laikų lygio. Dabar daugelis specialistų negali atkurti net pozitroninės patrankos, nes tam reikia sudėtingos techninės bazės. Tu ir dabar supranti, kad naudojamies tik tuo, kas išliko ir galime pasigaminti esamomis priemonėmis. Dabartinis jaunų žmonių viliojikas į tą prakeitą mėsmalę Krateryje – tik nereikalingos pastangos. O galų gale tavo mintis apie dinasterį nėra vykusi. Visoje Sinėjoje nė su žiburiu neberasi nė vieno veikiančio vakuuminio ginklo. O ar iš tiesų egzistuoja kokie nors to legendinio ginklo brėžiniai, ko gero, negalėtų pasakyti net aukščiausias Slaptųjų Tyrimų Biuro specialistas.
Adamas Terijotas jautėsi nepatenkintas įsūnio viltimis - utopija. Bet Julijus nepasidavė:
- Tai aš imsiuosi to reikalo, tėve. – nenurimo įsūnis. – Jau rytoj , vos patekėjus saulei vyksiu į Balvilį.
- Esi įsitikinęs, kad regionierių karininkai apie tokią galimybę niekad nesusimąstė? – mestelėjo argumentą nenurimstantis globėjas.
- Gal būt kas nors apie tai ir pagalvojo, bet iki šiol dar niekas tos idėjos nesiėmė, - tęsė Tesvinas, - Galų gale, aš pats imsiuosi šito sumanymo, nors gali atrodyti kaip mėginimas sukurti amžinajį variklį...
Supratęs, kad niekaip neperkalbės atkaklaus mokinio, Terijotas nusileido:
- Ką gi, jei apsisprendei, vadinasi, neturiu teisės tavęs tramdyti. Tik viliuosi, kad iki rytojaus laiku persigalvosi ir priimsi mano pasiūlymus.
Tačiau jaunuolis šito nepadarė. Iš ryto jis neišvengiamai paliko saugų Terijoto namą – tvirtovę. Tesvino globėjas nusiminęs liko ant durų slenksčio, liūdesio kupinu žvilgsniu palydėdamas tolstantį reisinį omnibusą...