Savo naštą pasiima laukas
Ir žolė, ir skrendantis paukštis.
Aš išmokau liguistai meluoti
Ir išmokau liguistai nejausti,
Aš imu ir vis tiek, ką man duodi,
Net jei visa pasauly netikra,
Tavo rankoj šermukšnio uoga,
Susitraukus nuo šalčio iš ryto,
Glamonėju pirštu miestų aidą,
Žvilgsnis bėga - tau delnas nusvyra,
Tie šermukšniai kaip kraujas, kaip meilė
Ant sutrikusio grindinio byra
Ir pasiimu savąją naštą -
Šitą lauką ir skrendantį paukštį,
Tu išmoksti liguistai nekęsti,
Aš išmokstu nuvilti liguistai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-10-06 23:28:52
Vis tiek rašome atskirai. SavĄją.
Emocinis, bet ne visai nuogas, tik truputį. Dar sužaiskite su šiuo tekstu, t.y. padirbėkite, ir bus labai gerai. Sėkmės!
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-06 22:24:18
Geras darbas, iš visų Jūsų čia skelbtų – pats geriausias.Priglaudžiu, labai patiko.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-06 18:18:00
Įtariu, kad daug kas kabinėtųsi dėl jausmingumo, bet labai puikus darbas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-06 17:45:02
Liuks. Nežinau, jūsų ankstesnių kažkaip nepamenu, skaičiau, bet taip neįstrigo, kaip šitas.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-06 17:34:40
Man labai patiko, toks pagal nuotaiką...
Anonimas
Sukurta: 2010-10-06 14:49:53
O, tie šermukšniai, žavu ! (o po brūkšnio ,- / nereikia....)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-10-06 14:16:40
tavo rankos į dangų laša ir kraujuoja šermukšnio uoga / čia aš sau/
puikiai sakyčiau , tik ne pabaigai