Savo naštą pasiima laukas
Ir žolė, ir skrendantis paukštis.
Aš išmokau liguistai meluoti
Ir išmokau liguistai nejausti,

Aš imu ir vis tiek, ką man duodi,
Net jei visa pasauly netikra,
Tavo rankoj šermukšnio uoga,
Susitraukus nuo šalčio iš ryto,

Glamonėju pirštu miestų aidą,
Žvilgsnis bėga - tau delnas nusvyra,
Tie šermukšniai kaip kraujas, kaip meilė
Ant sutrikusio grindinio byra

Ir pasiimu savąją naštą -
Šitą lauką ir skrendantį paukštį,
Tu išmoksti liguistai nekęsti,
Aš išmokstu nuvilti liguistai.