Išrauki iš širdies visus jausmus,
Galbūt tada galėsiu aš pamiršti,
Kaip angelas pavargęs, neramus,
Likimo žinią atnešė tarp pirštų.
Akimirkai skausmingai supratau,
Kad nebeturim laiko krist ir klysti.
Jau suskaičiuota viskas man ir tau.
Erdvės neliko. Nebėra kur grįžti.
Nors širdis drasko kaip katė kaltė
Ir ateitis prasmirdus laužo dūmais,
Abu dar galim viens kitam padėt,
Kartu susidoroti su sunkumais.
Bet tu staiga nusigręži ir nueini,
Tau neįdomūs mano paistalai.
Prispjaudyta tyriausiam šuliny,
Likimas – sudraskyti skarmalai...
Liepa
2010-10-06 09:39:16
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-06 22:18:59
Jautrus, išgyventas ir iškentėtas, verčiantis ir susimąstyti. Patiko.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-06 19:25:15
Mano eilės yra mano gyvenimo atspindys. Koks gyvenimas, tokios ir eilės...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-10-06 18:17:59
Stipri mintis. Liūdna. Bet juk reikia ir liūdnų eilių...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-06 17:39:32
Vaje, kaip pesimistiškai pabaigoje. :( Aš jau galvojau eilės kils į viršų, bet staiga murkt žemyn. O šiaip tai geras, man patiko.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-10-06 15:59:31
Labai įskaudinto žmogaus mintys.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-06 12:38:48
"Ir ateitis prasmirdus laužo dūmais"
Šitą įsidedu į jausmus ir protą. Ačiū:)
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-10-06 12:00:00
Prispjaudyta tyriausiam šuliny,
Likimas – sudraskyti skarmalai... Gyvenimiška...Glaudžiu...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-10-06 10:33:49
ir nešam tuos skarmalus, kaip vėliavą...kol vėjas išplėšia iš rankų ir juos...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2010-10-06 09:52:52
Kartais gerai, kai nėra kur grįžti. Tada belieka eiti priekin... O skarmalus išmeskim!