Išrauki iš širdies visus jausmus,
Galbūt tada galėsiu aš pamiršti,
Kaip angelas pavargęs, neramus,
Likimo žinią atnešė tarp pirštų.

Akimirkai skausmingai supratau,
Kad nebeturim laiko krist ir klysti.
Jau suskaičiuota viskas man ir tau.
Erdvės neliko. Nebėra kur grįžti.

Nors širdis drasko kaip katė kaltė
Ir ateitis prasmirdus laužo dūmais,
Abu dar galim viens kitam padėt,
Kartu susidoroti su sunkumais.

Bet tu staiga nusigręži ir nueini,
Tau neįdomūs mano paistalai.
Prispjaudyta tyriausiam šuliny,
Likimas – sudraskyti skarmalai...