Visą vasarą saulėje supos,
Prausės čiurkšlėse šilto lietaus
Mažas didelio medžio lapukas,
Išsiilgęs beribio dangaus.
Paukščio skrydį pavydžiai stebėjo,
Vis skaičiavo žvaigždes naktimis,
Tyliai dūsavo raustant rugsėjui,
Gėrė blėstančias saulės vilnis.
Įsūpuotas išdykusio vėjo
Atitrūko nuo medžio šakos...
Paskui paukštį nuskristi norėjo,
Bet pritrūko jėgos ir drąsos.
Jis pavėjuj nuskrido lyg sparnas
Suvirpėjęs auksinėm šviesom.
Sukos visas pasaulis jam margas,
Gaudė skrendančių paukščių dainom.
Tikras skrydis per visą padangę!
Nesvarbu, kad po kojom nukris.
Kas svajonę tikrovėj išbandė
Nemirtingi svajonėj ir liks.
kuoka
2010-10-05 21:39:20
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2010-10-06 11:44:24
Tik lapas, bet gili prasmė ir kaip miela skaityti.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-06 07:29:15
Trafaretinis:)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-05 23:01:22
Taiiiiip, svajonės nemiršta - išsipildo arba lieka, bet nemiršta.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-05 22:27:30
Puikios paskutinės dvi eilutės kaip ir visas eilėraštis.Na, jei jau GLP nerado prie ko prikibti, aš net neieškau.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-05 21:55:05
sakau, gerai, radauskiškas toks tekstas. perskaitęs pirmą strofą, galvojau, kad prisikabinsiu prie deminutyvų, ypač, kai jie naudojami rimui, tačiau ne, nesikabinu, nes daugiau tų deminutyvų lyg ir nėra, be to, tas lapukas gražiai sužaistas su dideliu medžiu.