Visą vasarą saulėje supos,
Prausės čiurkšlėse šilto lietaus
Mažas didelio medžio lapukas,
Išsiilgęs beribio dangaus.

Paukščio skrydį pavydžiai stebėjo,
Vis skaičiavo žvaigždes naktimis,
Tyliai dūsavo raustant rugsėjui,
Gėrė blėstančias saulės vilnis.

Įsūpuotas išdykusio vėjo
Atitrūko nuo medžio šakos...
Paskui paukštį nuskristi norėjo,
Bet pritrūko jėgos ir drąsos.

Jis pavėjuj nuskrido lyg sparnas
Suvirpėjęs auksinėm šviesom.
Sukos visas pasaulis jam margas,
Gaudė skrendančių paukščių dainom.

Tikras skrydis per visą padangę!
Nesvarbu, kad po kojom nukris.
Kas svajonę tikrovėj išbandė
Nemirtingi svajonėj ir liks.