„Aš nemyliu tavęs“ – kiek reikėtų pulsuojančio laiko,
Kad atverčiau tiems žodžiams duris į grotuotus namus –
Jie be gailesčio mano pradrėkusias mintis išvaiko
Ir užglaisto ant pirštų išlikusius dar jutimus.
Ar įmanoma jais nors akimirksnį imt ir tikėti,
Jeigu skonį ant lūpų suskirdusių svaigiai jaučiu,
Jei šneku su tavim apie meilę skalaujantį lietų,
Apie ilgesio sniegą ant mūsų vienatvės stogų.
Gal ateik vienąkart nusinešti beribį laukimą
Ir tvirtai užrašyti ant sienos granito žodžius.
Kad nemyli manęs, apsvaigintas atpigintu vynu
Nebesimeldi tyliai už tai, kas svaigindavo mus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-05 22:51:37
Tiesiog puikiai.Priglaudžiu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-05 17:17:21
Profesionaliai. Ir mintis, ir jos išraiška.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-10-05 17:05:10
Tvirtai suręstas sodrus patirtimi darbas.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-10-05 16:17:59
jausminga, paskutinės dvi eilutės - super :)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-10-05 15:35:31
meilės niekada nebus perdaug .... užrašyk
Anonimas
Sukurta: 2010-10-05 14:51:23
Gražu, jausminga, o ta eilutė nemirtinga: "Jei šneku su tavim apie meilę skalaujantį lietų,
Apie ilgesio sniegą ant mūsų vienatvės stogų."
Anonimas
Sukurta: 2010-10-05 14:50:45
Tikriausiai žmogui atsibodo
šnekėt su tavim apie meilę skalaujantį lietų,
apie ilgesio sniegą ant mūsų vienatvės stogų.
:)
Anonimas
Sukurta: 2010-10-05 14:39:18
Ak ta meilė. bet jums pavyksta. : )