„Aš nemyliu tavęs“ – kiek reikėtų pulsuojančio laiko,
Kad atverčiau tiems žodžiams duris į grotuotus namus –
Jie be gailesčio mano pradrėkusias mintis išvaiko
Ir užglaisto ant pirštų išlikusius dar jutimus.
Ar įmanoma jais nors akimirksnį imt ir tikėti,
Jeigu skonį ant  lūpų suskirdusių svaigiai jaučiu,
Jei šneku su tavim apie meilę skalaujantį lietų,
Apie ilgesio sniegą ant mūsų vienatvės stogų.
Gal ateik vienąkart nusinešti beribį laukimą
Ir tvirtai užrašyti ant sienos granito žodžius.
Kad nemyli manęs, apsvaigintas atpigintu vynu
Nebesimeldi tyliai už tai, kas svaigindavo mus.