Santrauka:
Nėra meno mano eilėse,bet man palengvina jos gyvenimą:)
Parašysiu eilėraštį – tokį jausmų sugertuką,
Lyg dėlė visą neviltį mano jisai pasiims
Prisiglaudęs rimuos, kas ugnikalniu veržliai pratrūko –
Gal nesykį sukniubęs numirs, gal ne kartą ir gims.
Jis pripratęs raitytis nuo žodžių rimbuotų puolimo,
Ir dar rausvą apsiaustą prieš bulių įsiutintą dės.
Kartais būna nuo spiegesio mano truputį pakimęs
Ar sutrikęs nepaveja bėgančio žodžio prasmės.
Tai vienintelis draugas, ateinantis naktį į lovą,
Jį rytais prie arbatos puodelio surasti galiu.
Jam nereikia tvarkyt reikalų, kada būna man bloga –
Nuo niekšybių, apgaulės, nuo savo verksmingų eilių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-05 00:19:35
Savikritika sumišusi su vos apčiuopiamu optimizmu. Gerai, man prilipo.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-10-04 22:29:09
Gal nesykį sukniubęs numirs, gal ne kartą ir gims.
Tikras draugas,nes atsidavęs iki neįmanomo.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-10-04 22:06:09
Išjaustas ir nesustabarėjęs eilius. Mane įtikino nors ir atvirai išreikštas jausmas. Tačiau čia viskas normos ribose, išlaikei lygsvarą, todėl eilėraštis nenugarmėjo į banalybę.
Vartotojas (-a): pasiklydusi_tamsoje
Sukurta: 2010-10-04 21:59:45
Nėra meno? Kas yra menas? :) Ai....man svarbiausia-širdis. O jos čia tiek daug....Sugertukas. Aha. Ir aš tokį turiu:)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-10-04 21:42:26
Tikras draugas... Tikros eilės jam... Aš pati, kaip sugertukas visą šį eilėraštį į save sugėriau...